Kiekvienam savo žingsnyje matau tave,
Nors nuo veidrodžio seniai pasitraukus.
Regiu dar spindinčias akis ir ugninius plaukus.
Ar galėčiau aš būt labiau laimingesnis, jei klaustų?
Kiekvieną dieną pasiimu dalelę tavęs,
Globoju lyg bijodamas audros , kad nuneštų.
Kiti mato, supranta ir jaučia – aš turiu dalelę tavęs;
Nekeisčiau i nieką, nors ir viliotų auksu.
Pasaulis pasikeitė nuo to karto,
Kai krištolinis balsas pripildė namus.
Juokas, kalba, jau pirmas žvilgsnis bylojo
Laimingesni nebent tik rojuj už mus.
Man saulės spindulį sušvelnink savo buvimu,
Nutieski tiltus tarp mano svajonių salų.
Ant širdies antspaudą uždeki – nebijau iš tiesų,
Nenoriu eiti toliau - tik tu arba tu.
