aš šiam pasauliui savo veido rodyt nebenoriu,
geriau paslėpsiu savo širdį po nukaltu skydu,
nes vieną kartą buvo ji baisingai išplėšta
ir kiek atsimenu kančių tokių pasauly niekas nekentėjo.
Pradžioj degiau iš meilės begalinės.
Atrodė, jei jausmai staiga šviesa pavirstų,
per šimtą metrų visi trauktis privalėtų.
Bet taip staiga netekus mano pusė sielos išgaravo,
ir saugau visa tai kas likę po šarvu geležiniu.
Ar Tu žinai kiek eilės buvo vertos?
Jos buvo vieną kart skaitytos.
Taip tik vieną.
Nes niekas jau turbūt daugiau jų nebeskaitys.
Aš noriu jas sudegint ir ištrint iš atminties , bet negaliu…
