Ir kažkurioj kryžkelėj pamačiau aš ją
Beeinančią tuo pat dulkinu keliu.
Tik vienas skirtumas teskyrė mūs kelius-
Jai einant kelias rožėm dengės, o mano
Likdavo nusėtas dulkėm visados.
Aš klausiamai pažvelgiau į ją,
Nespėjau net paklaust:
„Kodėl ir man neskirta berti taip gėlių?“
Bet ji žaliom akim suvirpino mane
Ir į rankas įbėrusi suspaudė rožių sėklų tardama:
-Nebūtina jų berti. Tik laikyk arčiau širdies kaip aš laikau
Ir niekad nepamiršk ,
kad kažkurioj kryžkelėj sutiksi vėl mane.
