Savo rankomis plėšiu ją laikančias grandines
Jos baltai įkaitę ir aš jaučiu svylančią odą
Koks geliantis skausmas, bet aš sustot negaliu,
Aš privalau , aš privalau, privalau nesustoti
Nes nėra kur eiti man jau: tik nebūtis arba ji
„Tik nebūtis arba ji“ – prisimenu sapną kažkurį
Kankino jis ilgai mane, bet dabar ta lemtinga diena,
Kai aš turiu nejausti skausmo. Širdies balsą girdžiu,
Žinau, kad jis visagalis dabar – aš tik įrankis, bet deja
Nepajėgiu perplėšt grandinių, iš nevilties net šaukiu,
Nes aš atidaviau viską ir jau negalėčiau pakilt jei kas nepadėtų,
Aš krentu. Ir tai turbūt paskutinės akimirkos kai ją matau.
Ir jau nesvarbu, nes ją paskutinę mačiau.Aš laimingas.
Kaip gera būti laimingu. Ir jaučiu, kad krentu…
Bet tai turbūt stebuklas, nes visos sienos staiga griūna
Ir ją laikančios grandinės žvangėdamos krinta.
Aš to jau nematau, bet jaučiu,
Kaip ji prieina ir atsargiai paima ranką.
Negaliu pajudėt, net akių atmerkt jau negaliu,
Bet ji spaudžia mano rankas. Tai jaučiu.
Ji bando mane pakelt,
nes kitaip visiškai nugrimsiu į nebūti. Gal suspės?
Prieš pramerkdamas akis aš šypsausi:
Mano širdis galingesnė….
