Ringaudo

Tavo krištolo akis aš prisiminsiu net tada

Kai negalėsiu atsimint net savo vardo.

Žinau, kad klydau ir klysiu dar daugiau,

Bet toks jau mano būdas per klaidas

Tiesos ieškoti.

Maksimalistas kažkada buvau

Ir meile begaline taip tikėjau.

Ir laukiau. Kada gi pagaliau?

Nėra jos iki šiol. Deja prisimenu tik

Atskirus vaizdus. Viltis dar vis rusena manyje.

aš šiam pasauliui savo veido rodyt nebenoriu,

geriau paslėpsiu savo širdį po nukaltu skydu,

nes vieną kartą buvo ji baisingai išplėšta

ir kiek atsimenu kančių tokių pasauly niekas nekentėjo.

Pradžioj degiau iš meilės begalinės.

Atrodė, jei jausmai staiga šviesa pavirstų,

per šimtą metrų visi trauktis privalėtų.

Bet taip staiga netekus mano pusė sielos išgaravo,

ir saugau visa tai kas likę po šarvu geležiniu.

Ar Tu žinai kiek eilės buvo vertos?

Jos buvo vieną kart skaitytos.

Taip tik vieną.

Nes niekas jau turbūt daugiau jų nebeskaitys.

Aš noriu jas sudegint ir ištrint iš atminties , bet negaliu…

Jau trečias kartas kryžkelėj.

Bet ji šypsodamasi eina link manęs ir

Rodo kelią manąjį – ramunėmis nusėtą.

Tyliu, atsidūstu. Džiaugiuosi, kad bent kas išdrįso

Mano kelyje išaugt.

Aš rožių jug norėjau kaip pas ją,

Bet jug iš karto ir nesupratau,

Kad rožėmis bus kelias tik tada nusėtas,

Kai bus nužengtas tūkstantasis žingsnis , gal daugiau

Ir išbandytos kitos gėlės, įprastesnės,

Kad aš tiesiog pasidaryčiau jos rožių berti vertas.

Ir kažkurioj kryžkelėj pamačiau aš ją

Beeinančią tuo pat dulkinu keliu.

Tik vienas skirtumas teskyrė mūs kelius-

Jai einant kelias rožėm dengės, o mano

Likdavo nusėtas dulkėm visados.

Aš klausiamai pažvelgiau į ją,

Nespėjau net paklaust:

„Kodėl ir man neskirta berti taip gėlių?“

Bet ji žaliom akim suvirpino mane

Ir į rankas įbėrusi suspaudė rožių sėklų tardama:

-Nebūtina jų berti. Tik laikyk arčiau širdies kaip aš laikau

Ir niekad nepamiršk ,

kad kažkurioj kryžkelėj sutiksi vėl mane.

Savo rankomis plėšiu ją laikančias grandines

Jos baltai įkaitę ir aš jaučiu svylančią odą

Koks geliantis skausmas, bet aš sustot negaliu,

Aš privalau , aš privalau, privalau nesustoti

Nes nėra kur eiti man jau: tik nebūtis arba ji

„Tik nebūtis arba ji“ – prisimenu sapną kažkurį

Kankino jis ilgai mane, bet dabar ta lemtinga diena,

Kai aš turiu nejausti skausmo. Širdies balsą girdžiu,

Žinau, kad jis visagalis dabar – aš tik įrankis, bet deja

Nepajėgiu perplėšt grandinių, iš nevilties net šaukiu,

Nes aš atidaviau viską ir jau negalėčiau pakilt jei kas nepadėtų,

Aš krentu. Ir tai turbūt paskutinės akimirkos kai ją matau.

Ir jau nesvarbu, nes ją paskutinę mačiau.Aš laimingas.

Kaip gera būti laimingu. Ir jaučiu, kad krentu…

Bet tai turbūt stebuklas, nes visos sienos staiga griūna

Ir ją laikančios grandinės žvangėdamos krinta.

Aš to jau nematau, bet jaučiu,

Kaip ji prieina ir atsargiai paima ranką.

Negaliu pajudėt, net akių atmerkt jau negaliu,

Bet ji spaudžia mano rankas. Tai jaučiu.

Ji bando mane pakelt,

nes kitaip visiškai nugrimsiu į nebūti. Gal suspės?

Prieš pramerkdamas akis aš šypsausi:

Mano širdis galingesnė….

Aš surinksiu visas minutes kai esu su Tavim kartu

Ir pasidėsiu arčiau mano plakančios širdies,

Jos šildys, globos ir neleis pamiršt kaip Tu

Skleidi jaukią šilumą aplink ir kaip mano širdis

Kartais suvirpa kai pakeli akis į mane.

Jos klausiančiai spindi, bet aš atsakyt negaliu,

Nes liūdesio per daug manyje – aš kartais net šaukiu,

Bet nieks negirdi. Belieka surinktas minutes

Prisimint ir priglaust prie širdies…. aš tikiu

Jaučiu kaip pirmas daigelis meilės kalasi mano širdyje. Jis toks nepakartojamas ir labai švelnus, tiesiog trapus – jis pirmasis daugiau tokių matyt nebus. Norėčiau visiems parodyt koks nuostabus gali būti jis – ne kiekvienas juk nešiojasi panašų širdyje. Aš labai bijau priliesti jį, bijau užgauti ar palenkt. Net nežinau kaip turiu elgtis – jis juk pirmasis. Gal kitų paklaust . Bet bijau, kad jie užminti gali. Gal netyčia, bet vis tiek …..Aš jį parodysiu nebent vienam žmogui, jei jis jau panašų turės. Tai bus spalio mėnesį ….

Aš tik dabar supratau ,

Kad iki šio momento turbūt verkiau

Skausmo ašaros byrėjo, nors akys buvo sausos

Nepaliki manęs prašau.

Visos eilės kur rašiau anksčiau

Nužymėtos ašaromis aš jų nevalau

Pilnos skrynios mano gyvenimo lapų

Su išlietom eilutėm – kaip aš anksčiau gyvenau?

Pagaliau suradau tai ko ieškojau !

Jau dabar ašaros ne skausmo, o džiaugsmo

Byra mano akimis aš jų nevalau

Buki amžinai su manim , prašau .

Tyška ašaros ant lapo tuo metu kai rašau

Džiaugsmo ašaros man ne karčios

Jos paliks žymes lyg šypsenas , bet suprasiu tik aš

Tai džiaugsmo ašaros, tegu byra toliau

Kiekvienam savo žingsnyje matau tave,

Nors nuo veidrodžio seniai pasitraukus.

Regiu dar spindinčias akis ir ugninius plaukus.

Ar galėčiau aš būt labiau laimingesnis, jei klaustų?

Kiekvieną dieną pasiimu dalelę tavęs,

Globoju lyg bijodamas audros , kad nuneštų.

Kiti mato, supranta ir jaučia - aš turiu dalelę tavęs;

Nekeisčiau i nieką, nors ir viliotų auksu.

Pasaulis pasikeitė nuo to karto,

Kai krištolinis balsas pripildė namus.

Juokas, kalba, jau pirmas žvilgsnis bylojo

Laimingesni nebent tik rojuj už mus.

Man saulės spindulį sušvelnink savo buvimu,

Nutieski tiltus tarp mano svajonių salų.

Ant širdies antspaudą uždeki – nebijau iš tiesų,

Nenoriu eiti toliau - tik tu arba tu.

Aš mylėčiau, nes man nesunku

Ištisą dieną nešioti ant rankų,

Jei pavargęs po darbo, bet nesvarbu.

Gal išvirti pietų - tai visai nesunku?

Reikia tik noro padėti kitam žmogui gyventi,

Draugauti, liūdėti, suprasti, nekęsti,

Bet tik tų, kurie gyvena gyvenimą kačių.

Pastebėti, nors akys sausos.

Juk taip nuostabu gyventi.

Tebūnie pamirštas kelias, kuriuo ligi šiol ėjau,

Gal parodyk man naują - tiesesnį - švyturio link.

Juo eičiau, nors ir degčiau, bet man nesvarbu ,

Nenoriu daugiau eiti tuo pamirštu keliu.

Geriau jau degti, bet degti laimingu,

Nei slinkti takeliu neprasmingu.